Šalčininkų miestas savo pavadinimą gavo nuo Šalčios upės. Archeologai teigia, jog čia žmonės gyveno jau prieš 10 tūkstančių metų. Rajono centras keletą kartų keitėsi: iki 1962 m. jis buvo Šalčininkuose, po to dešimt metų Eišiškėse , nuo 1972-ųjų galutinai perkeliamas atgal į Šalčininkus .
Kaip teigia istorikai, prieš šimtą metų Šalčininkuose gyveno tik 500 žmonių. Sovietmečiu miestas išsiplėtė, atjaunėjo, išgražėjo. Asfaltuotos, švarios gatvės skendi kaštonų ir liepų pavėsyje, visur žydėjo gėlės, žaliavo prižiūrimos vejos. Miesto centre – pastatas iš stiklo ir betono. Tai Tarybų rūmai, kuriuose įsikūrė nemažai rajono vadovaujančių organizacijų. .Miestą papuošė nemažai naujų, vaizdingų pastatų: erdvūs kultūros rūmai su rajonine ir vaikų bibliotekomis, skaityklomis ir repeticijų kambariais, didžiulė autobusų stotis, iš kurios kasdien išvyksta 87 autobusai rajono , respublikos ir Baltarusijos maršrutais, o vien tik į Vilnių – 44 autobusai (iki sostinės 45 km). Iškilo puiki kavinė , valgykla- restoranas, teisingumo rūmai, bankas, vaistinė. Šalia jos – viena iš geriausiai įrengtų respublikos rajoninių centrinių ligoninių, kurioje vienu metu gydosi 300 ligonių . Jaukus kino teatras „Šalčia“ sutalpindavo 360 žiūrovų. Šalčininkų miestas yra 44 km. nuo Vilniaus, prie Vilniaus-Lydos plento. Šalčininkų seniūnijai priklauso 33 kaimai ir 8 vienkiemiai, kuriuose gyvena 4 352 gyventojai. Dabar miestas atrodo visiškai kitaip, jaukaus kino teatro nebeliko, jo vietoje atsirado parduotuve "Provincija: ir kitos, taip pat nebeliko valgyklos ir restorano, jų vietoje įsikūrė Maxima, iki šiandien gyvena ir gražėja autobusų stotis, savivaldybės(Tarybos) rūmai, kultūros namai, atsirado daug kitų naujų pastatų. Šalčininkų miesto plotas 2,98 km². Čia gyvena 6 722 gyventojai.
Truputis istorijos......
Miesto vardą pirmą kartą mini Duisburgo kronika 1311 m., kai kryžiuočiai su didele kariuomene nusiaubė Šalčininkų apylinkes. Vėliau kryžiuočiai dar kelis kartus puolė Šalčininkus – 1378, 1382, 1394 metais [4]. Dėl to ir miesto vardas dokumentuose minimas ypač dažnai: Salsenickam (1311 m.), Salseniken, Saltzeniken (1379 m.), Salsenicken (1382 m.), Sallczenyken (1384 m.), Salsenikin, Salseniken (1385 m.), Salsenik, Salsenikin (1387 m.). Anksti patenka į rytų slavų raštus: Сольчники XIV a. Šis užrašas ypač svarbus, jis atspindi tarminį vardo tarimą Šalčnykai, Šalčininkas. Dokumentai rodo, jog pirminė šaknis buvo šalč-, kuri slavų kalbose pavirto į soleč-, vėliau: do Вельких Солечников, Солечники. 1565-1566 m. žodžio pradžios šalč- slavų kalbose paversti į soleč- padėjo ir liaudies etimologija – lenk. sol, rus. соль „druska”. Kalbininkų teigimu, miesto vardas yra vandenvardinės kilmės, iš upės vardo Šalčia. Plačiau.