Šalčininkų istorija
Apie Šalčininkų miesto istoriją rašoma 1934 m. išleistoje Liudviko Kohuteko knygoje. Senovėje Šalčininkai galėjo ir nebūti labai svarbus miestas, nes iš visų pusių buvo apsuptas miškų ir girių, tačiau jo geografinė padėtis labai patogi. Pro Šalčininkus praeidavo svarbūs prekybiniai keliai, tai suteikdavo jiems tam tikros vertės. Pirmasis Šalčininkų miesto paminėjimas 1311 m. „Prūsijos žemės kronikoje“, kur aprašyti kryžiuočių karo žygiai. Po kryžiuočių antpuolių atkuriamos Šalčininkų gyvenvietės vieta galėjo keistis. Po kurio nors suniokojimo Šalčininkų valsčiaus centru laikinai galėjo tapti už 5 km. į rytus esanti Sakalinės gyvenvietė, kuri net XVII a. dokumentuose buvo pavadinta Senaisiais Šalčininkais. Tačiau istorinis senojo valsčiaus centro lopšys neabejotinai buvo dabartinio miesto vietoje. XV a. pradžioje Šalčininkus valdė bajoras Tomka, kuris šią teisę gavo už tarnybą. 1442 m. Šalčininkų dvaras atiduotas valdyti Montautui. XVI a. pradžioje Šalčininkai atiteko Glebavičių giminei. 1523 m. Šalčininkai jau vadinami miesteliu (iki tol buvo minimas tik dvaras). Gyvenvietės augimą sustabdė XVII a. vidurio karai su Rusija ir Švedija. 1655 m. miestelis buvo sudegintas. XVIII a. pradžioje miestelis vėl buvo sunaikintas per Šiaurės karą. Atsigavo tik XVIII a. antroje pusėje. 1812 m. karo metu miestelį nusiaubė prancūzų kariuomenė, o daugelis gyventojų mirė nuo maro. 1827 m. miestelyje buvo 143 gyventojai katalikai, kelios dešimtys žydų ir rusų.
XIX a. Šalčininkų miestelyje veikė paštas (pastatas išliko iki mūsų dienų). Tuo metu per Šalčininkus iš Vilniaus ar Kauno į Naugarduką dažnai važiuodavo poetas Adomas Mickevičius .
1835 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie paskatino miesto klestėjimą ir augimą. 1844 m. jie nupirko kaimyninį Sakalinės dvarą su Svilių, Kulkiškių, Mikantonių, Kontrimų kaimais ir Gudelių viensėdiją. Tuomet be centrinio dvaro ir Šalčininkų miestelio Vagneriams priklausė 20 ūkių, tarp jų Baušių, Naujakiemio, Zalamankos, Paškaučiznos, Mažųjų Sėlų, Čiužiakampio kaimai.
1866 m. Šalčininkuose buvo 31 gyvenamasis namas, gyveno 316 katalikų, 134 žydai, 9 pravoslavai. Miestelio gyventojų didžiąją dalį sudarė valstiečiai. Keliolika žydų šeimų vertėsi „šinkavimu“, amatais, smulkia prekyba. Kiti gyventojai – klebonas su bažnyčios tarnais, pašto tarnautojai, stražnikas, dvare – Vagnerių šeima su tarnais ir samdiniais. Šalčininkuose buvo trys šventyklos: katalikų bažnyčia, žydų maldos namai ir protestantų koplyčia (kapinėse).
1882 m. buvo pratęstas geležinkelis Vilnius-Lyda, tad miesto gyventojams atsirado galimybė naudotis geležinkeliu. 1913 m. miestelyje pradėjo veikti mokykla. 1929 m. čia gyveno 587 gyventojų. Miestelyje veikė F. Černiavskio vaistinė, B. Landau, V. Streleckio, N. Šufiano parduotuvės. Taip pat veikė Žydų Liaudies bankas. Miestelyje buvo ir savo gydytojas Vl. Hrinevičius, siuvėjai L. Žabinska, I. Kotler, Š. Lemelman. Veikė B. Kaco kepykla, I. Levino, M. Vojciechovskio aludės. 1920-1939 m. Šalčininkus valdė lenkai. 1939 m. Vagneriai išvyko į Angliją. Jų dvare apsistojo Raudonosios armijos dalys. 1939 m. Šalčininkai tapo Baltarusijos SSR rajono gyvenviete ir Šalčininkų dvareUžėjus sovietams, 1940 m. pavasarį buvo įkurtas pirmasis dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje tarybinis ūkis.
Iki 1950 m. Šalčininkai buvo valsčiaus centras. 1956 m. jam suteiktos miesto teisės. 1959 m. miestelyje buvo 1658 gyventojai. 1972 m. Šalčininkai tapo rajono centru, tai paskatino miesto augimą. Gana sudėtingas Šalčininkuose buvo Atgimimo laikotarpis. Aktyviai veikė jėgos, nusiteikusios prieš Lietuvos nepriklausomybę.
2000 m. vasario 11 d. patvirtintas Šalčininkų miesto herbas. Herbas sudarytas iš dviejų dalių. Viršutinėje skydo dalyje mėlyname fone sukryžiuoti du raktai – tai parapinės bažnyčios globėjo Šv. apaštalo Petro raktai, katalikiško krašto simbolis. Mėlyna spalva simbolizuoja dangiškąsias vertybes. Apatinėje dalyje – raudoname fone – riešutų kekė, lietuvių, lenkų, baltarusių simbolis, trijų tautų nuo seno draugiškai gyvenančių Šalčininkų rajone. Raudonas apatinės dalies fonas simbolizuoja žemiškąsias vertybes.